Pareiškimas
2013.04.25
Tėvų Atstūmimo Sindromo pripažinimo diena
Balandžio 25 dieną pasaulyje yra minima Tėvų Atstūmimo Sindromo pripažinimo diena. Daugelyje valstybių organizuojami renginiai, siekiant atkreipti visuomenės, valstybės institucijų, politikų, specialistų dėmesį į šią vaikų psichologinio žalojimo rūšį, į mastus, kurie apima į tėvų atstūmimo procesą patenkančių žmonių skaičių. Į tai, kad šis reiškinys neigiamai paveikia vaiko psichologinį vystymąsi, sukelia jam psichologinį sindromą ir neigiamai įtakoja jį visą gyvenimą. Tėvų atstūmimo sindromas įtakoja ir visų, su tuo žalojamu vaiku susijusių žmonių, gyvenimą ir jo kokybę. Tai – vienas iš vaiko tėvų, vieni iš vaiko senelių, dažnai broliai, seserys, pusbroliai, dėdės, tetos ir kiti artimi giminaičiai.
Iniciatyvą tarptautiniu mastu atkreipti dėmesį į Tėvų Atstūmimo Sindromą pradėjo Sarvy Emo Kanadoje. Nuo 2006 - ųjų metų ji minima kasmet. 2011 metais tarptautinė Tėvų Atstūmimo Sindromo pripažinimo diena tiek oficialiai valstybiniame, tiek nevalstybiniame lygmenyje buvo minima Airijoje, Australijoje, Austrijoje, Belgijoje, Bermuduose, Brazilijoje, Čekijos Respublikoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Lenkijoje, Nyderlandų Karalystėje, Meksikoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Portugalijoje, Singapūre, Švedijoje, Vokietijoje.
Vaikams reikalingi tėvai, o ne jų tarpusavio santykiai. Tokiu šūkiu balandžio 25 d. siūlome pasitikti Lietuvos žmones ir valstybės institucijas. Nėra abejonių, kad ypatingai reikšmingas faktorius vaiko vystymuisi yra jo santykiai su tėvais, vaiko ir tėvų fizinio ir emocinio ryšio kokybė. Harmoningam ir pilnaverčiam vaiko vystymuisi nepakanka tik vienos motinos (tėvo), o tėvų skyrybų atveju būtinas betarpiškas ir nuolatinis vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina). Skyrium gyvenantis tėvas (motina) turi pilnavertiškai dalyvauti vaiko gyvenime ir jo auklėjime.
2011 metais tarptautinė Tėvų Atstūmimo Sindromo pripažinimo diena tiek oficialiai valstybiniame, tiek nevalstybiniame lygmenyje buvo minima Airijoje, Australijoje, Austrijoje, Belgijoje, Bermuduose, Brazilijoje, Čekijos Respublikoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Lenkijoje, Nyderlandų Karalystėje, Meksikoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Portugalijoje, Singapūre, Švedijoje, Vokietijoje.
Kada Lietuvos institucijos, atsakingos už vaikų teisų gynimą bei jų sveikatą, susidomės šia vaikų psichologinio žalojimo rūšimi? Kada bus priimti politiniai sprendimai, draudžiantys bet kokį smurtą prieš vaikus, tame tarpe ir tėvų atstūmimą, sukeliantį vaikams psichologinį sutrikimą - Tėvų Atstūmimo Sindromą?
Tėvų Atstūmimo Sindromas (sutrumpintai – TAS; angl. – „Parental Alienation Syndrome“, sutrumpintai – PAS) yra psichologinis sutrikimas, kuris išsivysto išskirtinai vaikams dėl vieno iš tėvų valdžios vaikui dominavimo (dažniausiai po skyrybų), kuomet vaikas šalinasi vieno iš tėvų, jį žemina ir nepagarbiai su juo elgiasi. TAS atsiradimą sąlygoja motinos ar tėvo, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, elgesys - paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu vaiku tam, kad kitas tėvas ar motina būtų visiškai išbraukti iš vaiko gyvenimo. Tokio elgesio tikslas – nutraukti vaiko ir kito tėvo ar motinos bendravimą ir net ryšį. Dažnai tam, kad palengvintų sau gyvenimą, paminant vaiko teises. Sunkiais TAS atvejais dažnai atsiranda ilgalaikis ir dažnai pasitaikantis santykių ir ryšių nutraukimas tarp vaikų ir kažkada mylėtų tėvų, o kartais ir tarp brolių ir seserų. Anonimiškumas.
Šis sindromas nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.) Nuolatinis tobulėjimas;Tėvų (motinų) atstūmimo sindromą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pirmą kartą aprašė Niujorko Kolumbijos universiteto vaikų psichiatrijos profesorius Richard Alan Gardner 1984 m. Jis jau nuo XX a. penktojo dešimtmečio domėjosi psichologinėmis skyrybų pasekmėmis vaikams. Sukaupta patirtis buvo apibendrinta knygoje Tėvų Atstūmimo Sindromas (The Parental Alienation Syndrome). Po to pasirodė dar daugiau kaip 30 jo parašytų knygų ta tema.
Skyrybų skaičius Lietuvoje nemažėja. Skyrybos paliečia didžiulę dalį Lietuvos gyventojų. Tai ne tik du besiskiriantieji bei jų vaikai, bet ir jų artimieji. Psichologai yra tyrinėję skyrybų padarinius, priskirdami jų sukeltą stresą stiprumo laipsniu kaip tokį, kurį žmonės išgyvena po artimųjų netekties. Net tuo atveju, kai išsiskyrę buvę partneriai, vaikų tėvai, pasistengia padaryti viską, kad jų vaikai būtų kuo mažiau traumuojami. Tačiau, deja, pasitaiko ir nenormalių, aršių skyrybų, kur pyktis ir nusivylimas vieno iš vaiko tėvų virsta vaiko savinimusi ir jo psichologiniu žlugdymu. Tai didelė visuomenės problema, kainuojanti didžiulius pinigus tiek besibylinėjantiems, tiek ir valstybei dėl apleistų ir/ar psichologiškai traumuojamų vaikų.
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas numato, kad skyrybų atveju, teismas privalo vaiko gyvenamąją vietą nustatyti tik su vienu iš tėvų. Tai prieštarauja vaiko interesams ir prigimtiniams poreikiams turėti abu tėvus. Toks teisinis reguliavimas užprogramuoja teisminius karus šeimose, apsimetant rūpestingu tėvu ar motina, nes skyrybų atveju vaikas priskiriamas vienam iš tėvų, kuris kartu gauna didesnę turto dalį, taip vaikas tampa skyrybų - trofejumi. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas tik su vienu iš tėvų realiai neužtikrina skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisės bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, skatina tėvų konfliktus, ypač turtinius, nes gyvenamosios vietos nustatymas kartu suponuoja teisę gauti papildomas pajamas iš skyrium gyvenančio tėvo. Vaiko gyvenamoji vieta vienu metu pas abu tėvus negalima pagal Civilinį kodeksą net ir tais atvejais, kai abu tėvai dėl to susitaria.
Tuo tarpu pagal naujausią pažangių šalių praktiką teismas turi turėti plačius įgaliojimus spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo - vaiko gyvenamąją vietą gali nustatyti su abiem tėvais jų atskirose gyvenamosiose vietose arba paskutinėje bendroje šeimos gyvenamojoje vietoje, kai vaikai lieka namuose, o tėvai pakaitomis gyvena šeimos buste (angl. - „bird's nesting“) ir tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti vaiko gyvenamąja vietą su abiems tėvais, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų Vakarų valstybės pripažįsta, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su abiem tėvais prezumpcija labiausiai atitinka vaiko interesus ir poreikius tėvų skyrybų atveju. Teismas taip pat gali nuspręsti, kad vienas iš tėvų gyvens šeimos būste 5 dienas, o kitas tik 2 dienas, arba po lygiai (po 3,5 dienos arba po savaitę). Galimi ir kiti variantai. Visi šie sprendimai yra priimami išklausius vaikų nuomones ir į jas atsižvelgus, su sąlyga, kad vaikų nuomonė neprieštarauja vaikų interesams, o ypač susijusiems su jų teise turėti abu tėvus ir buti auginamiems abiejų tėvų. JAV, Belgijos, Olandijos, Švedijos ir kitų šalių praktika kaip tik ir įrodo, kad nustačius vaikų gyvenamąją vietą su abiem tėvais jų atskirose gyvenamosiose vietose, tėvai yra priverčiami susitarti. Tėvams nesusitarus turi kentėti tėvai, o ne vaikai. Būtent to ir siekiama, kad tarp tėvų, kaip ginčo šalių, kuo greičiau būtų atkurta teisinė ir socialinė taika. Šiai taikai pasiekti būtina panaikinti bet kokią galimybę traktuoti ir naudoti vaikus kaip bylinėjimosi trofėjų tėvo ir motinos karuose dėl turto, įtakos, ambicijų ir pan. Vaikų negalima padalinti, todėl tėvai turi būti priversti susitarti kaip bendrai augins vaikus, kaip juos auklės, nes net tėvams išsiskyrus jielieka savo vaikų tėvais, turintys pareigą ir teisę su jais bendrauti ir juos auklėtis, o vaikas turi turėti teisę buti auginamas ir auklėjamas abiejų tėvų.
Apie tai, kaip jaučiasi savo vaikų atstumti tėvai arba artimi giminaičiai, taip pat mažai kalbama. Lietuvoje trūksta profesionalių psichologų ir šeimos mediatorių, kurie galėtų suteikti reikiamą pagalbą. Išsiskyrimo su vaikais išgyvenę tėvai dažnai jaučiasi atstumti ne tik anksčiau jų mylėjusių vaikų, bet ir visuomenės. Jie yra nusivylę tiek VTAT, tiek teismų darbu ir aplamai Lietuvos teisingumu, dažnai kamuojami kaltės jausmo, depresijų, kas įtakoja jų gyvenimą, darbą, socialinius ryšius. Niekas dar netyrė, kiek tokių atstumtų tėvų baigė gyvenimą savižudybe...
Atsivėrus sienoms, Europos Sąjunga tapo vienu dideliu bendrabučiu ir nepilnamečiu vaiku išvežimas iš Lietuvos tapo tarsi įprastine, įteisinta procedūra. Kai vaikai atsiduria užsienyje, jų ryšys su Lietuvoje likusiais tėvais dažniausiai nutrūksta, o ilgas bylinėjimosi teismuose arba Lietuvos teismų sprendimų pripažinimo procesas užsienyje tampa beprasmis.
Vakarų valstybės jau senai suprato pražūtingus tokios vaikų dalybų, nutraukiant ar be rimtos priežasties apribojant vaikų ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu, pasekmes. Būtina keisti požiūrį į ginčų dėl vaikų sprendimo būdus. Teisingiau būtų ne atstumiamam tėvui/motinai varstyti teismų duris ir ginti vaiko teisę į abu tėvus bei savo teises į vaiką, bet kad po keleto tokių nusiskundimų vaiką besisavinantis motina/tėvas būtų pakviečiamas į teismą dėl vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo teisių, numatytų įstatymuose, pažeidinėjimo. Tokia galimybė, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatoma su abiem tėvais, kas labiausia atitinka vaiko interesus ir poreikius, Lietuvos teisinėje sistemoje neegzistuoja.
Asociacija įžvelgia daug problemų Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje ir institucijų praktikoje, užtikrinant vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimą ir dalyvavimą auklėjant. Nors Civilinis kodeksas deklaruoja lygias abiejų tėvų teises ir pareigas vaiko atžvilgiu, nesvarbu ar santuoka nutraukta ar tėvai gyvena skyrium, tačiau praktikoje atskirai gyvenantis tėvas (motina) dažniausiai įgyja tik pareigas nuolatos mokėti išlaikymą, o prigimtinės vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisės bendrauti ir tėvo (motinos) teisė dalyvauti savo vaiko auklėjime nėra užtikrinama, ar užtikrinama tik dalinai. Viskas priklauso nuo tėvo (motinos), pas kurį vaikas lieka gyventi po skyrybų, požiūrio bei įtakos vaiko atžvilgiu.
Asociacija pasisako už galimybių nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą įteisinimą su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką ir tik išimtinais atvejais, to negalint padaryti, vaiko gyvenamoji vieta galėtų būti nustatoma su vienu iš tėvų. Kilus ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su abiem tėvais („pagal kintamą grafiką, užtikrinantį abiejų tėvų lygias teises ir pareigas dalyvauti vaiko ugdyme, auklėjime ir priežiūroje“), kol jie nesudarys susitarimo, tėvai gali būti įpareigoti turėti nuolatines gyvenamąsias vietas toje pačioje vietovėje (mieste, kaime, gyvenvietėje). Sudarius numatytą susitarimą, tėvai bendru pareiškimu kreiptųsi į teismą dėl teismo sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pagal sudarytą susitarimą. Šiuo metu ES daugelis žmonių turi po kelias nuolatines gyvenamąsias vietas, todėl tokia galimybė turėtų būti įtvirtinta ir Lietuvos įstatymuose, užtikrinant abiejų tėvų lygias teises ir pareigas auginti savo vaikus.
Asociacija mano, kad šiai dienai atsakingos valstybės institucijos nesiima tinkamų priemonių apsaugoti vaikus nuo TAS vystymosi ir taikymo, netaiko jokių sankcijų vaiko teises pažeidinėjantiems tėvams (motinoms), palieka viską spręsti patiems konfliktuojantiems tėvams, nuo to dar labiau kenčia vaikai. Realiai skyrium gyvenantys tėvai neturi jokių galimybių apginti vaikų ir savo pažeistų teisių.
Kęstutis Griciūnas
Asociacija Prieš Tėvų Atstūmimą” pirmininkas