Tėvų atstūmimas – problema:

TĖVAMS

Užsienio šalių specialistai tyrinėja, kokius jausmus ir išgyvenimus Tėvų atstūmimas kelia jį patiriantiems tėvams. Nustatyta (Major, 2006-2012), kad asmenys, kurie tampa Tėvų atstūmimo proceso taikiniais ir aukomis, paprastai negali suprasti, kas čia atsitiko. Jie niekuomet neketino įsivelti į tokį procesą. Jie nesitikėjo, kad asmuo, su kuriuo susituokė ir susilaukė vaiko, taps tokiu priešišku ir ims elgtis tokiu neracionaliu būdu. Jiems dažnai yra sunku atskirti savo vaikų jausmus nuo sukeliančio atstūmimą tėvo (motinos) elgesio (Fidler, Bala, 2010). Specialistai (Major, 2006-2012) nurodo, kad Tėvų atstūmimą patiriantys vaikai niekada nepasako atstumiam tėčiui/mamai, kaip jiems yra ar buvo sunku bendraujant su atstumti siekiančiu tėvu/mama ( t.y. vaiko programuotoju) bei niekada jam nepasakyti, kad jam patiko ar buvo linksma būti kartu su ,,atstumtuoju“. Taigi, netikėtas ir staigus vaiko elgesio pasikeitimas atstumtojo tėvo atžvilgiu dažnai būna galimai susijęs su jų santykių su sutuoktiniu pasikeitimu. Tai suprasdamas  tėvas - taikinys vėl ir vėl iš naujo eina pas tokį destruktyviai besielgiantį, priešiškai nusistačiusį buvusį gyvenimo partnerį ir mėgina viską aptarti iš naujo (Major).

Lietuvos psichologų (Šap, Sondaitė, 2012) atliktas tyrimas atsiskleidė ne tik tiriamųjų pasiryžimą susigrąžinti vaikus, bet ir beviltiškumą dėl užsitęsusios situacijos bei nerimą, kaip išgyvenimai paveiks vaikus. Tam tikruose pasakojimų aspektuose galima įžvelgti pasireiškiantį Tėvų atstūmimą tiriamiesiems dar gyvenant santuokoje. Tiriamieji, dalindamiesi savo išgyvenimais, labai menkai kalba (arba visai nekalba) apie tai, kaip jie skyrybų metu ir po skyrybų bando spręsti problemas su sutuoktiniu. Kiekvienas tyrimo dalyvis akcentavo, kad nei vaikų teisių apsaugos, nei teisėsaugos institucijose ne tik nesulaukė pagalbos, tačiau pastebėjo, kad čia dirbantys specialistai neturi elementarių žinių apie tėvų atstūmimą.

Užsienio autorių atlikti tyrimai rodo, kad tėvų – programuotojų tarpe neretai pasitaiko žmonių, turinčių tam tikrų elgesio ar asmenybės sutrikimų,  todėl problemų sprendimas yra tiesiog neįmanomas. Tyrimų duomenimis, tiek Tėvų atstūmimą sukeliančios, tiek Tėvų atstūmimą patiriančios motinos pasižymi didesniu nesaugumu už kontrolinės grupės motinas. Taip pat tiek Tėvų atstūmimą  sukeliantys, tiek Tėvų atstūmimą patiriantys tėčiai pasižymi didesniu rigidiškumu, įtampa ir sunkumais išreiškiant emocijas, lyginant su kontroline grupe (Lavadera et al.,  2012). Nustatyta ( Fidler, Bala 2010), kad Tėvų atstūmimą išgyvenantys tėvai dažnai reaguoja mažai suvokdami kaip jų pačių elgesys palaiko problemą.  

           VAIKAMS

Kadangi Lietuvoje apie Tėvų atstūmimą dar tik pradedama kalbėti, tad ir tyrimai šioje srityje irgi yra tik pradedami. Atliktais tyrimais (Žukauskienė, Malinauskienė, 2004) nustatyta, kad paauglio depresijos simptomų padidėjimas yra susijęs su motinos ar tėvo atstūmimu. Tiriant tėvus, galimai išgyvenančius Tėvų atstūmimą (Šap, Sondaitė, 2012), pastebėta, kad jų santykiai su vaikais, buvę emociškai šilti ir artimi, pasikeičia dėl pakitusio vaikų elgesio tiriamųjų atžvilgiu. Tiriamųjų vaikai nutraukė ryšius ne tik su tiriamaisiais, bet ir su jų giminaičiais (tiriamųjų mamomis, seserimis ir pan.), nors iki tol šie ryšiai buvo abipusiai ir tvirti. Skurdžių kontaktų su vaikais metu tiriamieji pastebi pasireiškiančias vaikų prieštaringas ir neadekvačias emocijas tiriamojo atžvilgiu. Vaikai negali paaiškinti, kodėl atsisako bendravimo su tėvais, nepateikia jokių racionalių argumentų atsisakydami bendrauti su tiriamuoju; tiriamieji mano, kad tai įtakoja su vaikais gyvenančio tėvo (motinos) siekimas atitolinti juos nuo skyrium gyvenančio tėvo (motinos).

Paskutinių ilgalaikių užsienio autorių tyrimų duomenimis, sunkiausiais Tėvų atstūmimo atvejais, vaikams yra diagnozuojami psichologiniai ar asmenybės sutrikimai. Tėvų atstūmimas gali sukelti sisteminį vaikų supratimo ir savęs suvokimo sutrikimą ir giliai užslėptą savęs atstūmimą. Tokie vaikai praranda gebėjimą pasitikėti savo jausmais ir žinojimu. Vaikai yra visiškai priklausomi nuo programuojančių tėvų, jie praranda realybės jausmą ir savęs pačių supratimą. Asmeninė tapatybė būna pažeista, pamažu gęsta ir sugniuždoma. Pasekmės - neigiamas savęs vertinimas, pasitikėjimo savimi stoka ir giliai užslėptas nesaugumo jausmas (Finkelstein, 2003). Dėl didelio spaudimo prisitaikyti ir būti ištikimais atstumiantiems tėvams, vaikai išmoksta prisitaikyti prie kitų asmenų lūkesčių. Ryški individualybė ir autonomija negali vystytis tokiomis aplinkybėmis. Tad gali vystytis asmenybės sutrikimai – „netikros asmenybės“ fenomenas (Winnicott, D. W., 1990). Su šiuo fenomenu susiduriame, pavyzdžiui, valgymo sutrikimų, priklausomybių ir kitų psichosomatinių sutrikimų atvejais. „Kas aš esu?“, „Ką aš galvoju?“, „Ką aš iš tiesų jaučiu?“ - pažeistuosius dažnai kankinantys visą gyvenimą klausimai ir abejonių šaltiniai.

 

          SPECIALISTAMS

Užsienio patirtis rodo (Andritzky, 2003), kad su tėvų atstūmimo pasireiškimo problema susiduria ne tik advokatai, teisėjai, jaunimo institucijų darbuotojai, bet ir psichologai bei psichiatrai. Dažnai viena vaiko tėvų pusė siekia gauti pažymą apie tai, kad vaikas turi elgesio ar funkcinių sutrikimų (enurezė, destruktyvus elgesys, depresija, nerimas ir pan.), nes vyksta tėvo (mamos) atstūmimas. Neretai pasitaiko piktnaudžiavimo tokiomis pažymomis atvejų, tad siekiama tam užkirsti kelią. Todėl būtina analizuoti situacijas abiejose ,,stovyklų“ pusėse, kurių vienoje dažniausiai būna tėtis su savo giminaičiais, kitoje – mama su savo nauju draugu. Specialistams būtina atpažinti ir profesionaliai įvertinti konfliktines situacijas, šviesti tėvus, taip užkertant kelią piktnaudžiavimui ir savų interesų siekimui, remiantis specialistų išduotomis pažymomis apie neva vaikui daromą neigiamą poveikį naudojant tėvų atstūmimą. Juk neretai minėti vaikų negalavimų simptomai gali būti įtakoti tėvų tarpusavio konfliktų, vaiko gyvenamosios vietos bei ugdymo įstaigos pakeitimo dėl skyrybų, emocinės ramybės ir saugumo stokos, o ne tėvų atstūmimo.

 

PROBLEMOS SPRENDIMO BŪDAI

 

Situacija Lietuvoje sudėtinga dėl informacijos stokos. Viskas turėtų prasidėti nuo švietimo. Būtina rengti specialistus, kurie galėtų atpažinti Tėvų atstūmimo reiškinį ir teikti profesionalią pagalbą šeimoms Tėvų atstūmimo atveju. Būtina šviesti ugdymo įstaigų, seniūnijų, teisėsaugos, Vaikų teisių apsaugos tarnybų specialistus, mokyti juos atpažinti pirmuosius tėvų atstūmimo požymius ir prisidėti užkertant kelią tolesniam problemos vystymuisi. Būtina žinoti kaip galima daugiau apie Tėvų atstūmimo reiškinį. Susivienyti visoms institucijoms su šią problemą patiriančiomis šeimomis.  Tėvai, patiriantys tėvų atstūmimą, turi žinoti, kur rasti informaciją apie Tėvų atstūmimą, specialistų pagalbą, susipažinti, kaip kiti žmonės įveikė šią problemą. 

Kadangi atliktų tyrimų apie tėvų atstūmimą labai mažai, svarstant pagalbos būdus Lietuvoje, būtų naudinga vadovautis užsienio šalių specialistų patirtimi. Jie rekomenduoja (Andritzky, 2003) organizuoti atstumtų tėvų paramos grupes, padėti jiems atsikratyti savęs, kaip ,,apgailėtinos aukos“ suvokimo.  Šviesti tėvus, jiems aiškinti, kad pakitęs vaiko elgesys po tėvų skyrybų greitai normalizuosis, jei tėvai sudarys vaikui sąlygas nuolat lankytis pas kitą tėvą be kaltės jausmo ir su juo gerai leisti laiką.

Būtina vaikų teisių reforma (Kodjoe, 1998). Moksliniais tyrimais įrodyta, kad abu tėvai vaikui vienodai svarbūs, net jei jie gyvena atskirai. Abu tėvai privalo rūpintis vaikais, o vaikai turi turėti galimybė patys apsispręsti dėl tolimesnių santykių su kiekvienu iš tėvų. Kai kuriose Europos šalyse jau pastebimi teigiamai pokyčiai, pasireiškiantys tuo, jog skyrybų bylose mažėja atvejų kai vaikai atsisako bendrauti su vienu iš tėvų ir didėja vaikų, bendraujančių su abiem tėvais skaičius. Tam būtinas teisės aktų leidimas, tėvų atsakomybės už vaiko gerovę akcentavimas bei didinimas, kas mažina priešiškumą tarp vaiko tėvų, gebėjimą išlaikyti koaliciją vardan vaiko ir savo gerovės, mažina tėvų atstūmimo pasireiškimą.

Prevenciniai veiksmai yra labai svarbūs (Kodjoe, 1998). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kai kurie žmonės turi tam tikrų psichikos ar elgesio sutrikimų.  Poras, kurios rengiasi kurti šeimą, reikėtų  informuoti, jog jeigu jų partneris jau iki vedybų yra sudėtingo charakterio ir jie planuoja susilaukti vaikų, yra tendencija, kad tarpusavio santykiai eigoje tik sudėtingės. Dėl šios priežasties žmonės yra skatinami labai atsargiai rinktis partnerius, su kuriais jie nori užmegzti rimtus santykius. Procesas prasideda būtent nuo to.  Tačiau jei tėvai jau susidūrė su tėvų atstūmimu, būtina kreiptis pagalbos į specialistus. Padėti suprasti, kad atstumtasis nėra  pirmas žmogus, susidūręs su tėvų atstūmimo reiškiniu.

Dar vienas svarbus aspektas, padedantis sustabdyti tėvų atstūmimą ar palengvinantis jo pasireiškimą – teismo sprendimas, kad vaiko globa būtų atiduota sveikesniam tėvui bei teikimas visapusiškos ir sistemingos pagalbos Tėvų atstūmimą patiriančioms šeimoms. Lietuvoje to tikrai nėra. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad teisėsaugos darbuotojai, teisėjai, susidūrę su vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei jo globos pasidalinimo problemomis dėl sudėtingų tėvų tarpusavio santykių dažniausiai negali net numanyti, kad, galbūt, susidūrė su tėvų atstūmimo atveju ir būtina į tai atsižvelgti priimant sprendimus. Teisėjui, susipažinus su abiejų šalių argumentais,  labai svarbu išsiaiškinti, kuris iš tėvų yra teisus, o kuris tik siekia asmeninės naudos. Tik tokiu atveju galima priimti vaikui palankų sprendimą dėl jo tolimesnių gyvenimo sąlygų po tėvų skyrybų (ar skyrybų metu). Vertinant galimus vaikų norus, reikia atidžiai stebėti ar tai, kas sakoma, yra susiję su tikruoju vaiko noru, ar tai atsiranda dėl manipuliavimo, ir taip pat ar tam tikros priemonės, pavyzdžiui, santykių nutraukimas, yra iš tikrųjų būtinas ir naudingas vaikams, o gal jie yra visiškai žalingi. Juk vaiko sukurto prisirišimo prie jo mamos ir tėvo puoselėjimas arba atkūrimas yra pagrindinis vaiko gerovės aspektas, ir šių ryšių toleravimas turi būti pagrindiniu kriterijumi skiriant globą (Kodjoe, 2008).

 Valija Šap, medicinos psichologė