Tėvų atstūmimo sindromas - kas tai?
Tėvų (motinų) atstūmimo sindromą (angl. Parental Alienation Syndrome, arba PAS) 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pirmą kartą aprašė Ričardas A. Gardeneris. Tai sutrikimas, kuomet vaikas šalinasi vieno iš tėvų, jį žemina ir nepagarbiai su juo elgiasi.
Šis sindromas būdingiausias vaikams, kurių tėvai yra išsiskyrę ir nesutaria dėl jo globos. Tiesa, jis gali paveikti ir vaikus, gyvenančius su abiem tėvais. Tokiais atvejais vaikui yra “plaunamos smegenys”: jis nuteikinėjamas būti abejingu arba nekęsti vieno iš tėvų todėl, kad jo nekenčia jo mama ar tėtis. Jei manote, kad jūsų ar draugų vaikas kenčia nuo tėvų atstūmimo sindromo, perskaitykite jam būdingus simptomus ir išsiaiškinkite, ar jūsų spėlionės yra pagrįstos.
Tėvų (motinų) atstūmimo sindromo simptomai
* Vaikas, kuris yra nuteikinėjamas neprisileisti ar vengti bendrauti su vienu iš tėvų, taip elgiasi ne savo paties sprendimu. Jo lūpomis kalba jo mama ar tėtis.
* Atstumianti mama ar tėvas kiek galėdamas stengiasi apriboti vaiko bendravimą su atstumiamu gimdytoju. Jis gali uždrausti vaikui su juo bendrauti telefonu ar neleisti jiems susitikti.
* Vaikas, matant kitam tėvui/mamai, įžeidinėja atstumiamą gimdytoją, jį žemina ir apskritai nepagarbiai su juo elgiasi. Tai klasikinis tėvų atstūmimo sindromo simptomas, nes vaikas nuteikiamas nekęsti vieno iš tėvų ir demonstruoti pagiežą bei pyktį.
* Vaikas sunaikina arba atsisako priimti dovanas, gaunamas iš atstumiamo tėvo. Retais atvejais vaikas net neskaito gaunamų laiškų ar elektroninio pašto žinučių.
* Kartais vaikai suvokia, kad atstumiamas gimdytojas nėra toks jau blogas, kaip jį piešia. Tačiau jis taip bijo to tėvo ar mamos, su kuriuo gyvena, kad nedrįsta prisipažinti mylintis ir parodyti savo tikrųjų jausmų.
* Vaikas ima vartoti žodžius ir apibūdinimus, kuriuos paprastai vartoja atstumiantysis tėvas. Jie skamba taip, lyg būtų sugalvoti ne vaiko, o suaugusiojo. Tai ypač akivaizdu atstumiamam tėvui ir tiems, kurie daug laiko praleidžia su vaiku.
* Atstumiamas tėvas tampa lengvu taikiniu. Jis kaltinamas dėl visko, kas negero vaikui nutiko, nors su juo beveik nesusitinka.
* Retais atvejais pagiežos pilnas gimdytojas net pakeičia vaiko vardą, jei jį sugalvojo ne jis, arba suteikia naujo partnerio pavardę.
* Vaikui leidžiama daug laiko praleisti su draugais, žaisti kompiuterinius žaidimus ar neribotai užsiimti kita veikla vien dėl to, kad jam liktų mažiau laiko matytis su mama/tėvu.
* Atstumiantis gimdytojas kartu su vaiku persikelia gyventi toli nuo buvusio sutuoktinio, kad šiam būtų kuo sudėtingiau lankyti savo vaiką. Tai irgi yra vienas akivaizdžiausių tėvų atstūmimo sindromo simptomų!
Tėvų atstūmimo ir TAS požymiai vaikui
Neapykantos ir pagiežos demonstravimas atstumiamam tėvui/motinai.
Nerimti, silpni net absurdiški argumentai neapykantai pateisinti.
Kardinaliai priešingų emocijų vyravimas (vienas iš tėvų – absoliučiai geras, kitas – absoliučiai blogas).
Įteigta ir ištreniruota "paties vaiko nuomone".
Refleksiškas programuotojo (pas kurį gyvena vaikas) gynimas ir palaikymas.
Kaltės jausmo nebuvimas
Nesuprantamų sąvokų/žodžių paraidinis citavimas.
Priešiškumo demonstravimas visai atstumiamojo šeimai,giminei ir draugams.
Profesorius Richard A. Gardner išskyrė 3 sindromo sunkumo laipsnius, kurie kiekvienas reikalauja skirtingo gydymo bei/arba juridinių priemonių taikymo. Pasireiškiančių simptomų kiekis bei jų sunkumas nusako susirgimo laipsnį.
Lengvo laipsnio atstūmimas yra tuomet, kai po kai kurių trukdymų vis dėlto yra sureguliuojamos atskirai gyvenančio tėvo/motinos ir vaiko bendravimo sąlygos. Jų kontaktas veliau nėra pastebimai trukdomas. Lengvo laipsnio PAS atveju vaikas išdrįsta motinai girdint pasakyti tėvui, kad jo pasiilgo, kad jį myli, nori pas jį savaitgaliui. Tokiu atveju užtenka motiną nuraminti, jog jos vaiko niekas iš jos nesiruošia atimti, kad tėvas tikrai visada jį grąžins atgal, kol motina pati nepradės nesilaikyti nustatytų vaiko ir tėvo bendravimo taisyklių.
Vidutinio laipsnio atstūmimas yra tuomet, kai atskirai gyvenančio tėvo/motinos ryšys yra reguliariai ir piktybiškai trukdomas. Tuo atveju būtina psichologinė pagalba trukdytojui/programuotojui. Jei tai neduoda rezultatų, būtina taikyti juridines sankcijas vaiko žalotojui, t.y. programuotojui. Vidutinio laipsnio PAS galima įtarti, kai vaikas yra neįprastai santūrus su tėvu motinos akivaizdoje. Jo pokalbis su tėvu susideda iš "sausų" taip ir ne. Vaikas vengia fizinio kontakto su tėvu. Bet kai motinos nebėra šalia, po kurio laiko vaikas tarsi "atgyja".
Sunkaus laipsnio atstumimo atveju programuotojas neapsiriboja vien vaiko ir atskirai gyvenančio iš tėvų santykių trukdymu. Programuotojas pradeda šmeižto, melo ir manipuliacijų kompaniją ne tik prieš atskirai gyvenantį iš tėvų, bet ir prieš jo giminę bei draugus. Sunkaus PAS atveju vaikas niekada neišdrįs, girdint motinai, pasakyti tėvui, jog jo pasiilgo ar myli. Prieš pasiimant vaiką ir prieš jį grąžinant, jis darosi tarsi suakmenėjęs, arba, priešingai, jausmingas ir nerimastingas. Vaiko situacija sunkiu PAS atveju prilygsta pagrobimui ir įkalinimui. Tokiu atveju yra būtina ir neatidėliotina psichologinė pagalba bei juridinių sankcijų taikymas programuotojui. PAS specialistų daugiamečių tyrimu išvados negailestingos: be kitų psichologinių sutrikimų, didelė dalis tokių motinų kenčia nuo paranojos. Vienintelis ir geriausiai veikiantis būdas vaikus apsaugoti – tai juos "deprogramuoti". Tai daroma vaiką perkeliant gyventi pas tėvą ir kuriam laikui visiškai nutraukiant bendravimą su paranojiška motina. Neatskiriant vaiko nuo programuotojo, sunkiu PAS atveju psichologinė pagalba nesuveikia, nes tarp vaiko ir motinos yra susidaręs nesveikas ryšys, kurio pagalba motina ir toliau vaiką neigiamai įtakoja ir psichologiškai gniuždo. Psichologinė pagalba reikalinga ir žalojamam vaikui
(Informacija pagal www.atsumimosindromas.info)
Kariauja tėvai, o nukenčia vaikai
Besiskiriantys tėvai dažnai į savo karą įtraukia ir mažylius. Taip žaloja ir jų, ir savo psichologinę sveikatą. T ėvų atstūmimo sindromas lietuviams iki šiol mažai žinomas, tačiau pasaulyje ši problema jau seniai nagrinėjama. Pirmą kartą tokį sindromą devinto dešimtmečio pabaigoje aprašė Richardas A.Gardneris. Tai vaiko elgesio sutrikimas, kai jis šalinasi vieno iš tėvų, jį žemina ir nepagarbiai su juo elgiasi. Šis sindromas būdingiausias vaikams, kurių tėvai yra išsiskyrę ir nesutaria dėl jo globos.
Problema, apie kurią nekalbama
Balandžio 25 d. pasaulyje minima Tėvų atstūmimo sindromo pripažinimo diena. Daugelyje valstybių organizuojami įvairūs renginiai, siekiant atkreipti visuomenės, politikų ir specialistų dėmesį į šią vaikų psichologinio žalojimo rūšį. O Lietuvoje tą dieną nieko nevyksta. Daugeliui lietuvių šis terminas apskritai negirdėtas. Tinklalapio atstumimosindromas.info įkūrėja Birutė van der Weg-Bražiūnienė mano, kad žinant skyrybų Lietuvoje mastą ir vaikų, kurių tėvai išsiskyrę, skaičių, ilgiau delsti negalima.
Šių metų gegužę pirmą kartą Lietuvoje tėvų atstūmimo sindromo problematika bus nagrinėjama Lietuvos psichologų kongrese. Iki šiol apie tai šalies psichologai, deja, nebuvo pasirengę diskutuoti. Tiesa, 2011 m. gruodį „Asociacija prieš tėvų atstūmimą“ Vilniuje surengė konferenciją „Tėvų atstūmimo sindromas ir teisiniai jo aspektai Lietuvoje“. Žinoma, paaiškėjo tik tai, kad ši problema mūsų šalyje išties dar sunkiai atpažįstama.
Įvardydami galimas vaikų ir paauglių psichologinio žalojimo formas, psichologai dažnai mini tėvų skyrybas, kurių metu tėvų santykiuose vyraujančios neigiamos emocijos neišvengiamai veikia ir vaikų savijautą. Tačiau labai menkai kalbama apie tėvų atstūmimo sindromą.
Vaikui reikalingi abu tėvai
Sindromo atsiradimą lemia vaiką auginančios motinos arba tėvo elgesys, kuris dažnai būna paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu vaiku tam, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbraukti iš vaiko gyvenimo. O psichologai teigia, kad harmoningam ir visaverčiam vaiko vystymuisi nepakanka vieno iš tėvų. Tam būtinas tiesioginis ir nuolatinis bendravimas su abiem tėvais. Ne mažiau svarbūs ir vaiko santykiai su kitais artimais giminaičiais iš atskirai gyvenančio tėvo ar motinos pusės.
Pagal daugelio valstybių statistiką, apie 90 proc. dėl tėvų atstūmimo sindromo yra kaltos vaikų motinos ir tik apie 10 proc. – tėvai. Pastaruoju metu pastebima, kad vaikų „programuotojais“ gali tapti ir seneliai ar globėjai. Interneto svetainę apie šia problemą įkūrusi ir pati su ja asmeniškai susidūrusi B. van der Weg-Bražiūnienė mano, kad informacijos apie tėvų atstūmimo sindromą trūksta ne vien eiliniams žmonėms, bet ir specialistams bei pareigūnams, kurių pareiga – rūpintis vaikų teisių užtikrinimu, jų sveikata ir gerove.
Poveikis – didžiulis
Vaikai, kuriems būdingas tėvų atstūmimo sindromas, realybę suvokia neadekvačiai. Tokie vaikai yra programuojami vertinti reiškinius ir įvykius kitaip, nei jiems patiems tai atrodo. Tai jiems sukelia sumišimą, netikrumo jausmą, nepasitikėjimą savimi, įtarumą. Sutrinka vaiko mokymasis, tobulėjimas, socialinis vystymasis, jie turi mažai draugų. Sutrikęs realybės suvokimas ir dėl to atsirandantys psichologiniai sunkumai yra vienas iš psichozės požymių. Labai dažnai šalia tėvų atstūmimo sindromo atsiranda paranojos ir kliedesiai, kurie vaikus gali lydėti visą gyvenimą. Kartais vaikai nuteikiami taip neigiamai, kad jų elgesys tampa psichopatiškas, jie dažnai serga depresija. Pastarųjų ilgalaikių tyrimų duomenimis, sunkiausiais tėvų atstūmimo sindromo atvejais vaikams yra diagnozuojami analogiški psichologiniai ar asmenybės sutrikimai. Kitų šalių ekspertų praktika parodė ir tai, kad vaiką „programuojanti“ motina ar tėvas dažnai patys turi daugiau ir sunkesnių asmenybės sutrikimų.
Situacija nėra normali
Iki šiol tuo klausimu Lietuvoje nėra atlikti jokie tyrimai. Daugiau nei 70 proc. vaikų tėvai Lietuvoje yra išsiskyrę. Dažniausiai vaikai lieka gyventi su motina. Pagal užsienio valstybių mokslinių tyrimų statistiką, per pirmus metus po skyrybų nuo 10 iki 54 proc. tokių vaikų praranda ryšį su tėvu. 30 proc. jų išsivysto rimti psichologiniai ir emociniai pakitimai, persekiojantys juos visą likusį gyvenimą. Tie vaikai turi normalius, mylinčius tėvus, tačiau auga kaip pusiau našlaičiai. „Vaikų dalybų atveju teismai turėtų ne nustatyti bendravimo tvarką, bet nagrinėti klausimą, kaip užtikrinti maksimalų bendravimą tarp vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo“, – teigė Birutė van der Weg-Bražiūnienė.
Specialistai išskiria 8 pagrindinius vaikams būdingus tėvu atstūmimo sindromo požymius:
1. Neapykantos ir pagiežos demonstravimas atstumiamam tėvui / motinai.
2. Nerimti, net absurdiški argumentai neapykantai pateisinti.
3. Kardinaliai priešingų emocijų vyravimas (vienas iš tėvų – absoliučiai geras, kitas – absoliučiai blogas).
4. Įteigta „paties vaiko nuomonė“.
5. Refleksiškas programuotojo (pas kurį gyvena vaikas) gynimas ir palaikymas.
6. Kaltės jausmo nebuvimas.
7. Nesuprantamų sąvokų / žodžių kartojimas.
8. Priešiškumo demonstravimas visai atstumiamojo šeimai, giminei ir draugams.
http://www.valstietis.lt/ezwebin/print/?node=296215
http://www.delfi.lt/news/daily/education/kariauja-tevai-o-nukencia-vaikai.d?id=58652937