Psichologai apie Tėvų atstūmimą:

- Koks jūsų požiūris į nepilnas šeimas, vaikus, augančius be tėvo? Ar pilnos šeimos sureikšminimas nėra pernelyg išpūstas? Ar tikrai taip svarbu, kad šeima būtų pilna?

- Absoliučiai svarbu. Jeigu šeima nepilna, formuojasi modelis, kad tai yra normalu ir taip turi būti. Bet vaikams vis vien norisi ir tėvo, ir mamos. Tas poreikis yra prigimtinis. Jeigu tėvo nėra, vaikas jaučiasi nuskriaustas, paliktas – nes tėvas juk buvo. Jo negalėjo nebūti. Viena mama ar vienas tėvas negalėjo susilaukti vaiko. Jausdamasis paliktas, vaikas pradeda keršyti, griauti arba save, arba pasaulį aplink save. Matydamas sugriuvusį savo gyvenimą, jis jaučiasi nevertas gero gyvenimo. Nepilnos šeimos pasekmės gali būti didžiulės ir tragiškos.

- Bet galbūt iš visuomenės kyla vertinimas, kad nepilna šeima yra blogesnė, ir dėl to jose augantys vaikai išgyvena tokias traumas?

  - Įsivaizduokite – jūs neturite maisto. Ar jaučiatės blogai dėl visuomenės požiūrio, ar dėl to, kad jūs tiesiog norite valgyti? Lygiai taip pat tėvo ir mamos poreikis. Jis nėra sugalvotas, tai prigimtinis žmogaus poreikis.

- Ar kokiais nors atvejais tėvas gali pakeisti motiną?

- Ne. Tėvas yra tėvas, o mama yra mama. Tėvas yra vyras, o mama yra moteris. Tėvas moko vaiką, kas yra vyras, o mama moko, kas yra moteris. Jeigu vienos pusės trūksta – dingsta harmonija.

- Kuriame amžiaus tarpsnyje vaikui svarbiausias tėvo vaidmuo?

- Visais. Jeigu nėra tėvo, bet kuriuo atveju tai tragedija. Žinoma, kuo vaikas vyresnis, tuo poveikis mažesnis. Asmenybė labiausiai formuojasi pirmuosius keletą metų, tai gal ir būtų galima sakyti, kad čia tėvo vaidmuo yra svarbesnis, bet nedrįsčiau kategoriškai to teigti.

Paimta iš www.seimospsichologas.com