Liūdniausia diena - Tėvo diena
....Tėvų atstūmimas – vieno iš tėvų (dažniausiai kartu su vaiku gyvenančio) sąmoningas, ar – netgi dažniau – pasąmoninis elgesys, kuomet vaikai yra nuteikiami prieš kitą iš tėvų. Tokiais atvejais vaiko nusistatymas prieš nuteiktąjį tėvą būna žymiai kategoriškesnis, nei nuo smurto nukentėjusių vaikų. Tai klaidina su šia situacija susiduriančius specialistus – jie būna linkę galvoti, kad tėvas vaikui turėjo padaryti kažką ypatingai negero, kad vaikas jo taip nekęstų. Kadangi Lietuvoje dažniausiai po skyrybų vaikai, teismo sprendimu ar šalių sutarimu, lieka gyventi su motina, tėvo atstūmimas dažniau pasireiškia prieš tėtį, o, pvz., arabų šalyse yra priešingai. Tokiu būdu Lietuvoje vykdoma tėčių diskriminacija, pažeidžiamos vaiko teisės...
Skaitykite daugiau:
https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima/2018/06/02/news/vilniecio-mediko-skausmas-sunus-sake-norintis-kad-as-mirciau--6478412/
P.S.
Išgalvotas Darius ir tikras Darius (teisininkas) nėra vieninteliai, kurie susidūrė su TA ir kuri neigia tokie "šviesuliai" kaip Slušnys, pseudoprofesorius Laurinaitis, pseudoexpertė vaikų ir visų galų D. Šakalienė bei kiti “žinovai” . Tai netgi ne pedofilija, tai daug baisiau - nes pedofilus galima demaskuoti ir nubausti, bet vaikus psichologiškai žalojančias motinas (ar tėvus) niekas nebaudžia, nes TAS Lietuvoje ,tipo, dar teisiškai nepripažintas. Tik tie, kurie patys susidūrė su situacija, kad vaikas (-ai) tave atstumia, gali realiai įvertinti tėvų skausmą. Ir nėra skirtumo, ar žmones buvo susituokė ar ne. Turbūt mes kiekvienas taip pat turime begaliniu nuoskaudų, kurių negalime ir turbūt niekada negalėsime pamiršti. Ir visi supranta, kodėl vyrai ir tėvai vengia viešai demonstruoti savo skausmą, nes tai ne vyriška...
Prisimenu, ką parašė ir su manimi pasidalijo vienas mano bičiulis (tai buvo patalpinta jo asmeniniame bloge), kuris prieš 12 metu parado savo 4 metę dukrą, kuri buvusioji slapta išsivežė į užsienį ir nutraukė su juo bet kokius kontaktus. Jis taip ir nesužinojo, kur ji gyvena, nes negalėjo susitaikyti su jos praradimu...
Štai ką jis parašė:
„...Pasiilgau tavęs. Nežinau kiek laiko jau praėjo, kai netekau tavęs. Kartais krisdavau į naktį be sapno, ir net tenai tavęs nesutikdavau. Kartais tarp lekiančių reikalų taip skaudžiai sudiegdavo širdį - laikas, kurį galėjome būti kartu, negrįžtamai praeina. Tu užaugai, aš pasenau ir mes vis arčiau išsiskyrimo valandos. Prieš išsiskiriant aš nespėjau tavęs net apkabinti ir atsisveikinti... Aš net nespėjau tau atiduoti savęs ir neišmokiau tavęs mylėti, ir ar išmoksiu pats po to, kai netekau taves ...Nemačiau kaip Tu užaugai, kaip tu džiaugeisi, kaip liudėjei ir kaip galbūt įsimylėjai...ir nežinau (negalėjau sužinoti), kur tu esi ir kaip dabar atrodai...
Žinok, kad mažas kačiukas ar šuniukas visada yra mielesnis nei suaugęs katinas ar šuo. Taip pat ir su vaikais.
Nežinau, ar mes dar susitiksime, ar aš tave atpažinsiu, ar tu mane atpažinsi? Dabar noriu tik vieno - kad Tu visada prisimintum mano ilgesį. Ne linksmų dienų juoką, ne ledus ir karuselės vaikystėje, kai buvome kartu, o mano ilgęsi...Tegul jis sūpuoja tau širdį ir kaip vakaro rūkas slėnyje, kaip tolima audra horizonte - baugus, bet kuriantis gyvenimo stebuklą...................
Kaip norėčiau tave bent karta apkabinti ir priglausti. Bent jau mintyse...Linkėjimai, mano mažoji princese...Myliu tave, labai pasiilgau.
Tėte
Štai ką parašė kitas tėvas:
„Jei neišgalime daugiau, įrašykime į Civilinį kodeksą, kad tėvas – tik spermos donoras, turintis mokėti alimentus, nes šiandien po skyrybų leidžiama tik finansiškai išlaikyti savo atžalą, tačiau visavertiškai bendrauti, dalyvauti jo ugdyme – ne. Kas kompensuos prarastus mūsų bendravimo metus?“ – klausia kitą šeimą sukūręs vyras. Išmaniajame telefone jis rodo dukters nuotrauką. Mergaitė – teismo posėdžių salės fone, įsitaisiusi ant mamos kelių, į žemę įsmeigtomis akimis..."
„...Įsivaizduokite situaciją, kad vyras su vaikais 2 savaitėm pasislėpė kur nors - krizių centre ar kitokioj skylėj - ir neduoda mamai jų net pamatyti, spėkite, kaip tada tarnybos reaguotų, kiek visa tai truktų ir kuo baigtųsi? Ir tada suprasime, kad gyvename vyrus bendravimo su vaikais klausimais diskriminuojančioje valstybėje, kur feminizmą palaiko ir tėvų atstūmimą neigia visokie Slušniai, Žiobienės, Šakalienės ir kiti aukštas pareigas užimantys, bet net elementarių žinių šeimos psichologijoje neturintys neišprusėliai...“
..